Viskas apie levretes...

SVARBIAUSIOS PROPORCIJOS

Bendra išvaizda –  ištęsto tipo, kūnas kvadrato formos (c,C,d,D)

Ūgis (AB) – šunų ir kalių ūgis ties ketera, - 32-38 cm.

Galva (F,G.H) – ištęstos formos, siaura. Kaukolės smegeninės dalies ilgis ( H-G) lygus likusiam galvos ilgiui (G-F). Labai neryškus perėjimas tarp kaktos ir snukio. Nosis tamsios, pageidautina – juodos, spalvos. Akys didelės ir išraiškingos, nei įkritusios, nei išvertos. Rainelė tamsios spalvos, vokų krašteliai turi pigmento. Sukandimas - tiktai žirklinis. Pageidautina pilna dantų forumlė.

Kaklas (J-K) – Ilgas, raumeningas, be nuokarų. Kaklo ilgis lygus galvos ilgiui (F-H)

Nugara (Viršutinė linija) – Kūno ilgis (C-D) lygus ūgiui ties ketera (A-B)  ar nežymiai didesnis už jį.

Viršutinė linija tiesi,  nugaros ir juosmens linijos (A- B) (pav. „nugaros proporcijos“)– išgaubtos. Kryžius (B- C)  labai nuožulnus, platus, raumeningas.

Krūtinė  (Apatinė linija ) – Gili, pageidautina, kad siektų alkūnes (A-E).

Uodega  -  Išaugusi žemai, smulki net prie pagrindo, ryškiai plonėjanti link galiuko. Nuo pagrindo pirma pusė laikoma nuleista tiesiai, o antroji pusė – užriesta. Prakišta tarp kojų ir pakelta link viršutinės profilio linijos ji turi būti siekti truputį toliau klubikaulių lygio. Apaugusi trumpais plaukais.

Užpakalinės galūnės  - žiūrint iš nugaros – tiesios ir lygiagrečios.
Šlaunys: ilgos, sausos, nestambios, labai ryškiais raumenimis.
Blauzdos: labai nuožulnios, smulkiais kaulais ir ryškiu kojų raumenų reljefu.
Kulnas ir padas: pratęsiantys vertikalią liniją, nuleistą nuo sėdmenų.
Užpakalinės pėdos: ne tokios ovalios kaip priekinės pėdos, išgaubtais ir suglaustais pirštais, pagalvėlių ir nagų pigmentas toks pat kaip priekinių pagalvėlių ir nagų. Vertinami užpakalinių galūnių kampai.

PASTABA: Patinai privalo turėti dvi akivaizdžiai normaliai išsivysčiusias sėklides, pilnai nusileidusias į kapšelį.

Kokios turi ir kokios neturi būti levretės

Tokia turi būti levretės galva C:

Tokia levretės galva neturi būti D:

Toks neturi būti levretės profilis D:

Visai be pakakčio.                      Labai ryškus pakaktys.

Tokios turi būti levretės ausysC:

Tokios ausys neturi būti D:

Levretės kaklas:

Turi būti tiesus C.                                                      Negali būti lenktas D.

Toks turi būti levretės korpusas (viršutinė ir apatinė linijos) C:

Neteisingi levrečių korpusai D:

Taip turi atrodyti levretė, žiūrint iš priekio C:

Netaisyklingas priekis D:

Tiesus petys, žiūrint iš priekio krūtinės ląsta atrodo siaura, tuščia ir nepakankamai gili.

Perdaug išreikšta ir per plati krūtinės ląsta D.           Siaura ir neužpildyta krūtinės ląsta D.

Taip turi atrodyti levretė iš nugarinės pusės C.

Taip turi būti laikoma uodega stovint ir judant C:

Taip neturi būti laikoma uodega D.

Ant kailio negali būti žymių, kurios yra būdingos dobermanams, pinčeriams D.

Angelos Leonard iliustracijos.

Parengta pagal www.italiangreyhound.org iliustruotą levrečių standartą.

Jei turėsite galimybę, - nepraleiskite progos paskaityti Lillian S. Barber knygos "The NEW complete Italian Greyhound".

Įdedu piešinukus kuriuose (vėl ir vėl) pavaizduota, kokios turi būti levretės galvos, letenėlės, menčių ir galiniai kampai, korpusai bei uodegos laikymas.

Taisyklinga galva, taisyklingas profilis, teisingas ausų pasodinimas bei jų laikymas. C

Levretėms leidžiamas tik žirklinis sukandimas:

1 pozicija - Žirklinis sukandimas;

2 pozicija - Perkandimas;

3 pozicija - Nedakanda;

C  D  D

Taisyklinga galva žiūrint iš šono, bei iš viršaus C:

Ryškus pakaktys D:

Per daug apvali smegeninė kaukolės dalis, per daug išprogę akys D:

Levretės priekis:

C  D  D

1 pozicija -Taisyklingas priekis;

2 pozicija - Siaura, plokščia krūtinės ląsta;

3 pozicija - Pakankamas krūtinės plotis, tačiau alkūnės išsuktos į šonus.

D  C  D

1 pozicija - Per daug išreikšta krūtinės ląsta;

2 pozicija - Taisyklingas, tiesus kaklas;

3 pozicija - Netaisyklingas, lenktas kaklas.

C  D  D

1 pozicija - Taisyklingas užpakalinių kojų pastatymas;

2 pozicija - Kulnų artinimas;

3 pozicija- Kulnai išsukti į išorę.

Taisyklingi mentės ir galiniai kampai C.

 1 pozicija - Tiesus petys, tačiau taisyklinga viršaus linija ir galiniai kampai;

 2 pozicija - Per daug atgal atgręžtas petys;

 3 pozicija - Petys tiesesnis nei normoje, tačiau tai labai dažnai pasitaikantis variantas.

C  D  C  D

 1 pozicija - Taisyklinga pėdutė;

 2 pozicija - Apvali it "katės pėdutė" - netaisyklinga;

 3 pozicija - Ilgoki, tačiau neišplėsti pirštai yra leistini;

 4 pozicija - Ilgi ir išplėsti pirštai neleistini.

Taisyklinga viršaus ir apačios linijos C

Įvairūs, dažniausiai pasitaikantys netaisyklingų viršaus ir apačios linijų variantai D.

C    D

Taisyklingai pasodinta uodega.         Per aukštai pasodinta uodega.

Netaisyklingos uodegos padėtys D.

Levretės kaulinė sistema ir vidaus organų išsidestymas

VEISLĖS ISTORIJA

Nuo neatmenamų laikų Šiaurinės Afrikos teritorijoje gyveno nedideli kurtai, kaip du vandens lašai panašūs į šiuolaikines levretes. Kasinėjant Egipte esančias kapavietes, kartu su žmonių palaikais yra aptinkama ir mažyčių kurtų mumijų. 

Būtent Egipte buvo rasta daugiausia piešinių, papirusų, raižinių ant akmens, kuriuose vaizduojamos levretės.
Sakoma, kad Kleopatra turėjo 2000 levrečių. Dalį šunų ji padovanojo Julijui Cezariui ir su Romos legionais šie šuneliai pakliuvo į Romą, o laikui einant išplito visame Viduržemio jūros regione, aukštuomenės ir pasaulio galingųjų tarpe.

Senieji Graikų dievai taipogi labai dažmai buvo vaizduojami su mažais kurtais.

Italijoje buvo rasta, prieš 2000 metų pagaminta ir puikiai išsilaikiusi marmurinė dviejų levrečių statulėlė. Žvelgiant į ją galima suvokti, kad prieš kelis tūkstantmečius gyvenę levretės, niekuo nesiskiria nuo dabartinių.

Senosios Europos tapytojų drobėse taip pat labai dažnai pasirodydavo levretės.  Levrečių atvaizdų atsirado Jano van Eico, Paolo Veronese’s, Antuano Watteau ir kitų menininkų paveiksluose.

18 amž., Karalienės Viktorijos valdymo metu, ši veislė išplito Anglijojos ir Škotijojos dvaruose.

1871 metai yra įsimintina data levrečių gyvenime. Tais metais levretės pirmą kartą sėkmingai dalyvavo Londono šunų parodoje. Pilkai melsvos spalvos šunelis pelnė pripažinimą ir laimėjo daugybę prizų.

1880 m. levrečių veislę ištiko krizė. Veisėjai, norėdami dar labiau sumažinti jų dydį, pradėjo jas kryžminti su toy terjerais. Laikui einant, šis eksperimentas blogai atsiliepė levrečių charakterio ir eksterjero savybėms. Todėl 1900 m. Anglijos veisėjų klubas ėmėsi griežtų veiksmų, kad levretės atgautų savo pirminę išvaizdą. Tam tikslui iš JAV buvo atgabenta keletas šunų. Po Antrojo Pasaulinio karo vakarų Vokietija ir Anglija tapo pagrindiniais levrečių veisimo centrais.

Amerikoje ši veislė buvo pripažinta 1886 m., FCI levretės buvo užregistruotos  1968-12-23.

Taigi ieškodami smulkių veislių šunų, žmonių akys dažnokai nukrypsta į levretes. Kartais jas pavadina "stirniukais“, kartais "livretėmis" ar "lavretėmis".

Levretės tik atrodo mažos ir trapios. Tai yra pakankamai stiprūs ir ištvermingi šunys, turinys puikų medžioklės instinktą.
Vieni, žvelgdami į levretes mato sofos puošmenas, o kiti - stiprų kurtą, nepraradusį noro medžioti ir išdykauti lauke. Galima pažymėti, kad Italijoje net ir dabar apmokytos levretės dalyvauja kiškių medžioklėse. Kadangi levretė yra tikras kurtas, nereiktų jos paleisti bėgioti atvirose vietose be pavadėlio. Jei šuo užuos grobį, gali pamiršti visas komandas ir nekreipdamas dėmesio nei į mašinas, nei į kitas kliūtis - vysis grobį.

Beje, levretės yra ne tik puikios medžiotojos, bet ir neaplenkiamos bėgikės. Tai tikros sportininkės. Jos gali bėgti maždaug iki 45 km/val. greičiu. Levretes prie bėgimo takelių galima pradėti pratinti nuo 4-5 mėn. Visų pirma, šuniukai supažindinami su kiškio kailiuku. Jį duodama pauostyti, o jei reikia, ir pakramtyti. Šuneliai yra skatinami sukaupti dėmesį į mechaninį kiškį. Tam, kad šuniukai išmoktų bėgti paskui mechaninį kiškį, gali prireikti 3-4 mėnesių.

Jei nėra galimybės dalyvauti bėgimo varžybose, levretės puikiai tinka dalyvauti Agility rungtyse.

Nežiūrint į tai, levretės niekada neatsisakys nuo namų teikiamų malonumų ir komforto. Pvz.: jei gulėt - tai tik lovoje, o jei miegot - tai po antklode. Levretės turi be galo didelį fizinio kontakto su žmogumi poreikį. Jos tiesiog negali, būdamos šalia, jūsų nepaliesti koja, nosimi arba bent jau uodegos galiuku. Pati didžiausia laimė - gulėti šeimininkui ant kojų. Atrodo, kad levretės giliai įsitikinusios, jog šeimininkas tiesiog privalo dalintis su jomis savo lova ir antklode.

Dauguma žmonių, norinčių įsigyti šunį, bijo tai daryti, nes mažai būna namuose ir neturi galimybės vedžioti šuns. Vienas iš didelių šios veislės pliusų yra tas, kad levretę galima išmokyti naudotis "katinišku" tualetu. Užteks padėklo, laikraščių ar specialaus smėlio. Šuo ramiai galės ten atlikinėti savo reikalus jums nesant namie ar esant blogam orui. Išeidami ilgesniam laikui, suteikite levretei galimybę susisukti "lizdą" iš užtiesalo ar antklodės. Taip užsikasęs šunelis jausis saugus ir galės ramiai jūsų laukti.

Paprastai levretėms nereikalinga jokia ypatinga priežiūra ar atsargumas. Tik mažus levrečių šuniukus reikia saugoti nuo galimų traumų. Paleidžiant nuo rankų šuniuką reikia statyti taip: visų pirma užpakalines kojas, o tik po to priekines. Numest šunį, net iš nedidelio aukščio, yra pavojinga. Šuniukas gali išsisukti ar net susilaužyti kojas. Keliant ir laikant rankose - levretę reikia laikyti tvirtai, nes kartais šuniukų elgesys gali būti neprognozuojamas. Bekeliant jis gali pradėti muistytis ir iškristi. Būtų gerai, kad vaikai levretes ant rankų imtų tik tėvų prižiūrimi. Jei šunelis pats užlipo ant sofos - jis pats nuo jos ir nulips. Bet jei jį užkėlėte kažkur aukščiau - neleiskite jam pačiam nušokti. Visi pavojingi daiktai turėtų būti paslėpti, kaip ir nuo mažų vaikų.
 

Levrečių šuniukai net užaugę nepraranda vaikiško žaismingumo, todėl atrodo, kad jų vaikystė niekada nesibaigia.

Šios veislės charakteris yra labai plastiškas, todėl kiekvienas šeimininkas gali užsiauginti levretę, puikiai atitinkančią jų gyvenimo būdą ir poreikius. Dauguma vyresnio amžiaus žmonių mielai renkasi būtent šiuos šunis, kadangi jiems nebūtini ilgi pasivaikščiojimai, pakanka 15 min. Kaip ir visi kurtai, levretės yra mažai lojantys, tačiau sargūs ir be reikalo nekeliantys triukšmo šunys.

Levretės pasižymi ypatingu "katinišku" gracingumu ir elegancija, begaline meile ir atsidavimu savo šeimininkui.

Puikaus temperamento bei charakterio dėka, levretėms nekyla jokių problemų bendraujant su kitais šunimis, katėmis ar vaikais. Tačiau jokiu būdu negalima levretės laikyti uždarytos narve. Tai jautrios psichikos šunys ir buvimas narve gali palikti gilų ir negatyvų pėdsaką jų psichikoje. Izoliuotos, narvuose laikomos levretės tampa baikščios ir nervingos.

Kadangi levretė yra mažytis ir švarus šuo, daugelis neatsispiria pagundai įsigyti du, tris ir daugiau šių šunų. Tačiau reikia nepamiršti, kad šunys - tai ne žuvelės akvariume. Kiekvienas šuo reikalauja individualaus dėmesio.

Levretės labai myli savo šeimininkus, todėl to paties tikisi ir iš savo šeimininkų. Toks šuo puikiai tinka pagyvenusiems ar šiaip vienišiems žmonėms. Savo švelnumu levretė sutrumpins ilgus ir vienatvės kupinus vakarus.
 

FCI STANDARTAS

KILMĖS ŠALIS: Italija

GALIOJANČIO STANDARTO ORIGINALO PASKELBIMO DATA: 1992 m. kovo 30 d

PASKIRTIS: bėgimo varžybos.

FCI KLASIFIKACIJA:

10 grupė. Kurtai;

3 skyrius. Trumpaplaukiai kurtai;

Neturi darbinės klasės.

TRUMPA KILMĖS ISTORIJA: levretė kilusi iš miniatiūrinių kurtų, kurie buvo sutinkami senovės Egipto faraonų rūmuose. Per Lakoniją (Graikija), kur randama gausybė tai patvirtinančių atvaizdų ant vazų ir dubenų, 5 a. prieš Kristų pradžioje veislė atkeliavo į Italiją. Labiausiai ji išpopuliarėjo Renesanso eroje kilmingųjų tarpe. Neretai levretės vaizduojamos garsiausių Italų ir užsienių tapytojų paveiksluose.
 

BENDRA IŠVAIZDA: ištęsto tipo, kūnas kvadrato formos. Levretė labai panaši į miniatiūrinį greihaundą ar slugį ir gali būti laikoma grakštumo ir savitumo pavyzdžiu.

SVARBIOS PROPORCIJOS: ilgis lygus ūgiui ties ketera ar tik nežymiai už jį didesnis. Kaukolės ilgis lygus pusei galvos ilgio. Galvos ilgis gali sudaryti 40% ūgio ties ketera.

ELGESYS IR TEMPERAMENTAS: santūrus, atsidavęs ir paklusnus.

GALVA: ištęstos formos ir siaura. Jos ilgis gali siekti 40% ūgio ties ketera.
VIRŠUGALVIS:
Kaukolė: plokščia, viršutinės kaukolės ir snukio linijos lygiagrečios. Kaukolės ilgis lygus pusei galvos ilgio. Žemesnioji orbitalinė dalis išbaigta.
Perėjimas tarp kaktos ir snukio: labai nežymus.
PRIEKINĖ GALVOS DALIS:
Nosis: tamsios, pageidautina – juodos, spalvos, atviromis šnervėmis.
Snukis: smailas.
Lūpos: plonos ir suglaustos, lūpų krašteliai labai tamsiu pigmentu.
Žandikauliai ir dantys: žandikauliai ištęstos formos, taisyklingai karūnos forma išsidėstę kandžiai, atsižvelgiant į šuns dydį, žandikauliai ir dantys stiprūs. Dantys sveiki ir taisyklingi, išaugę statmenai žandikauliams, žirkliškas sukandimas.
Skruostai: sausi.
Akys: didelės ir išraiškingos, nei įkritusios, nei išvertos. Rainelė tamsios spalvos, vokų krašteliai turi pigmento.
Ausys: išaugusios labai aukštai, mažos, plona kremzle, sulenktos ir laikomos atlenktos atgal prie sprando ir viršutinės kaklo dalies. Susidomėjus ausies pagrindas pakyla ir kaušelis laikomas horizontaliai, t.y. įgyja vadinamą „ausų – sparnų“ ar „ausų – propelerių“ padėtį.

KAKLAS:
Profilis: viršutinė linija kiek išgaubta ir laužta ties pagrindu link keteros.
Ilgis: lygus galvos ilgiui.
Forma: nupjauto kūgio, raumeninga.
Oda: sausa, be pagurklio.
 

KŪNAS: kūno ilgis lygus ūgiui ties ketera ar nežymiai didesnis už jį.
Viršutinė profilio linija: tiesus profilis, išgaubta nugaros ir juosmens linija. Juosmens linija harmoningai susilieja su pasturgalio linija.
Ketera: pakankamai išreikšta.
Nugara: tiesi, raumeninga.
Kryžius: labai nuožulnus, platus ir raumeningas.
Krūtinė: siaura, gili, siekianti alkūnes.

UODEGA: išaugusi žemai, smulki net prie pagrindo, ryškiai plonėjanti link galiuko. Nuo pagrindo pirma pusė laikoma nuleista tiesiai, o antroji pusė – užriesta. Prakišta tarp kojų ir pakelta link viršutinės profilio linijos ji turi būti siekti truputį toliau klubikaulių lygio. Apaugusi trumpais plaukais.

GALŪNĖS:
PRIEKINĖS GALŪNĖS: tiesios ir vertikalios, su sausais raumenimis.
Mentės: labai nežymiai nuožulnios, gerai išsivysčiusiais, sausais ir ryškiais raumenimis.
Žąstai: labai bukais mentikaulio ir žastikaulio kampais, lygiagretūs kūno vidurio linijos krypčiai.
Alkūnės: nei išsuktos į išorę, nei pasuktos į vidų.
Dilbiai: galūnės ilgis nuo žemės iki alkūnės yra nežymiai didesnis už atstumą nuo alkūnės iki keteros, nekaulingi, žiūrint ir iš priekio, ir iš šono – dilbiai visiškai vertikalūs.
Čiurnos: pratęsiančios vertikalią dilbių liniją. Žiūrint iš šono – kiek nuožulnios.
Priekinės pėdos: beveik ovalo formos, mažos, išgaubtais ir suglaustais pirštais. Pagalvėlės turi pigmento. Nagai juodi ar tamsūs, priklausomai nuo kailio ar galūnės spalvos (tuo atveju, kai leistina balta spalva).
UŽPAKALINĖS GALŪNĖS: žiūrint iš nugaros – tiesios ir lygiagrečios.
Šlaunys: ilgos, sausos, nestambios, labai ryškiais raumenimis.
Blauzdos: labai nuožulnios, smulkiais kaulais ir ryškiu kojų raumenų reljefu.
Kulnas ir padas: pratęsiantys vertikalią liniją, nuleistą nuo sėdmenų.
Užpakalinės pėdos: ne tokios ovalios kaip priekinės pėdos, išgaubtais ir suglaustais pirštais, pagalvėlių ir nagų pigmentas toks pat kaip priekinių pagalvėlių ir nagų.

ŽINGSNIS IR JUDESIAI: gerai atsispiriantys, harmoningi judesiai. Kojos negali būti keliamos aukštai. Bėgimas šuoliais greitas, gerai atsispiriant.

ODA: plona ir glaudžiai prigludusi prie viso kūno, išskyrus alkūnes, kur ji ne tokia glaudi.

KAILIS:
PLAUKAI: visas kūnas apaugęs trumpais ir švelniais plaukais, be kirpčiukų.
SPALVA: vienspalvė visų įmanomų atspalvių juoda, pilka, tamsiai pilka ir geltona (itališkai – „Isabella“). Baltos dėmės leistinos tik ant krūtinės ir pėdų.

DYDIS:
Ūgis ties ketera: šunų ir kalių nuo 32 iki 38 cm.
Svoris: šunų ir kalių – daugiausia 5 kg.
 

TRŪKUMAI: Bet koks nukrypimas nuo aukščiau išvardintų punktų turi būti vertinamas kaip trūkumas, kurio rimtumas kvalifikuojamas tiesiogiai proporcingai nukrypimo laipsniui.

• nuolatinė eidinė;

• judant aukštai keliamos kojos.

YDOS, DĖL KURIŲ DISKVALIFIKUOJAMA:

• ryškus viršugalvio ir priekinės galvos dalies ašių suėjimas ar išsiskyrimas;

• nosis visiškai ar iš dalies be pigmento;

• viršunosė įdubusi ar išgaubta;

• nesakanda ar perkanda;

• šviesios akys, vokų krašteliai visai be pigmento;

• uodega laikoma virš nugaros, kreiva, įgimta pertrumpa ar dirbtinai patrumpinta uodega;

• pridėtiniai pirštai;

• daugiaspalvis kailis, baltos dėmės, išskyrus minėtąsias leistinas dėmes ant krūtinės ir pėdų;

• ir šunų, ir kalių ūgis, mažesnis nei 32 cm ar didesnis nei 38 cm.

PASTABA: Patinai privalo turėti dvi akivaizdžiai normaliai išsivysčiusias sėklides, pilnai nusileidusias į kapšelį.

Back to News and Updates