2009. 06. 27 - Šventosios šlaitai, Laukžemė
Minties apie grybus genama nuvažiavau pasižvalgyti po miškus. Vakar, važiuojant autostrada matėme žmones prekiaujančius grybais, tai šmėkštelėjo nedidelė viltis, kad gal ir pas mus jau yra šių miško gerybių. Visų pirma užsukau į mišką, esantį tarp Šventosios ir Būtingės. Tik pravėrus mašinos duris nuo žemės tvokstelėjo karštis. Negeras ženklas grybautojui...Žemė sausa kaip parakas, ore tvyro samanų, žolės ir pušų kvapas...Negaišau laiko veltui, nuvažiavau pasižvalgyti į drėgnesnes vietas, - į Laukžemę. Pirmas akiai malonus dalykas buvo įspūdingo dydžio žaltys, sparčiu tempu šliaužiantis per žvyrkelį. Kol sustabdžiau mašiną ir iššokau kupina vilties nufotografuoti šį miklų padarą, - jis spėjo su trenksmu įkristi į drenažinį kanalą. Tiesa, ant sauso žvyrkelio žaltys paliko įspūdingą pėdsaką...
Miškas apaugo tankiu pomiškiu ir tapo neįžengiamas. Tankesniuose eglynuose nors ir nėra tiek šviesos ir oras nekvepia karštomis samanomis, tačiau grybams dar ne laikas.
Neatsispyriau pagundai pasižiūrėti, kaip sekasi Šventosios upei Laukžemės miškuose. Senvagės kraštuose visai nebėra vandens, baigia žydėti pavieniai vilkdalgiai, riogso bebrų nameliai. Beje, miške labai daug skruzdėlių. Nepamenu, kada būčiau mačiusi tokią jų gausą. Nuo priešankstinio važiavimo namo mane išgelbėjo "guminiai", kuriuos vežiojuosi bagažinėje nuo balandžio mėnesį vykusių lauko bandymų...
Pati Šventoji taipogi nuslūgusi ir labai rami. Kai buvome atvažiavę čia žiemą, ji kunkuliavo, kaip grėsminga kalnų upė...Virš vandens skraido būriai mėlynų didelių laumžirgių. Visų pirma net pagalvojau, kad ten drugeliai...
Gal būčiau bandžiusi ir prie vandens nusileisti, tačiau mano buvimą miške labai greitai pastebėjo piktos ir skaudžiai kandančios musės, - spravos (Tabanus bromius) kurios visai nebijo repelentų. Neslėpsiu, - iš miško teko sprukti :))))))))))
Prieš išvažiuodama dar spėjau nufotografuoti beržynėlį su jonpaprčiais ir takelį, kuriuo teko sprukti nuo sparvų :)
Smagu buvo...